Klaipėdos rotušė

Klaipėdos rotušė šiame pastate Danės g. 17 (buv. Luisenstrasse 4) įsikūrė 1846 metais.
1254 m. Klaipėdai buvo suteikta savivalda, tačiau ilgus amžius miestas neįstengė pasistatyti rotušės.
XVI a., kai Klaipėda išgyveno pirmąjį ekonominį pakilimą, magistratas prašė vyriausybės leisti pasistatydinti mūrinę rotušę. Rotušė buvo pastatyta prie magistralinių Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžos, bet vėliau, manoma, XVII a. antroje pusėje sudegė.
Rotušei sunykus ar sudegus, magistratas nupirko turtingo pirklio namą Tiltų gatvėje ir jį pritaikė rotušei. Čia ji pažymėta 1770 m. miesto plane. 1769 m. pirkliai magistratui buvo pažadėję pastatyti naują rotušę, tačiau pažado neištesėjo. Tiltų gatvėje rotušė buvo iki XIX a. pradžios.
Sunki finansinė padėtis kiek pagerėjo XIX a. antrojoje pusėje, kai turtingi pirkliai užrašė miestui nemažas pinigų sumas. 1845 m. birželio 26 d. už 13 000 talerių miesto magistratas nupirko gyvenamąjį namą, kuris priklausė danų konsului Klaipėdoje ir garsiam pirkliui Lorkui (Lorck), vėliau atiteko jo žentui Fr. Konsentijui (Consentius).
1846 m. čia įsikūrė rotušė. Tai buvo istorinis namas. Karo su Napoleonu metu 1807–1808 m. šiame name gyveno ir rezidavo Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III su karaliene Luize. Čia buvo parengti dokumentai: Spalio ediktas, skelbiantis apie baudžiavos panaikinimą, Miesto nuostatai ir kt. Čia parašyta nemažai karalienės Luizės laiškų, kuriuos išleido buvusios Luizės gimnazijos direktorius dr. Eduardas Kiuzelis (Küsel).
Pastatas buvo dviejų aukštų, papuoštas lipdiniais. Kadangi per didįjį 1854 m. gaisrą sudegė visi miesto laikrodžiai, buvo manoma laikrodį įtaisyti virš rotušės, bet dėl lėšų stokos atsisakyta. Vietoj rotušės laikrodis buvo įkeltas į netoliese pastatytos gaisrinės bokštą. Per 1854 m. gaisrą išlikęs Lorko pastatas 1875–1877 m. buvo rekonstruotas, perstatytas neorenesanso stiliumi, o fasadas pasipuošė heraldikos ženklais, simboliais: Klaipėdos herbu, prūsiškaisiais ereliais, o virš pirmojo aukšto langų – kaukėmis. Išorės rekonstrukcijos projektą paruošė vietinis architektas, statybos patarėjas Kornelijus (Cornelius). Rotušės interjeras rekonstruotas pagal Klaipėdos apskrities architekto Mejerio (Meyer) projektą.
XIX a. miesto savivaldoje pradėjo dalyvauti išsilavinę ir miestui nusipelnę žydai. Pirmieji žydai Memelio apylinkėse pasirodė po Trylikamečio karo (1454–1466 m.), tačiau su mažomis išimtimis žydams buvo draudžiama apsistoti ir gyventi Memelyje iki pat XIX a. pradžios. Žydų situaciją tiek Prūsijoje, tiek ir Memelyje kardinaliai pakeitė po Napoleono karų, 1808 m. išleistas “Miestų įstatymas” atvėrė galimybes visiems svetimtaučiams apsigyventi miestuose. 1812 m. kovo 11 d. Prūsijoje buvo paskelbtas Emancipacijos ediktas, panaikinęs luominius apribojimus iki edikto paskelbimo Prūsijoje gyvenusiems žydams ir suteikęs jiems pilietybę, verslo įmonių steigimo teisę, amatų ir judėjimo laisves. 1809 m. Memelyje oficialiai gyveno tik 2 žydų šeimos, o 1875 m. jau 1040 ir skaičius nuolatos augo. 1939 m. žydų skaičius Klaipėdoje išaugo iki 7 000 gyventojų. 1858–1939 m. Memelyje veikė žydų bendruomenės taryba. Iš šios tarybos buvo renkami 3-5 atstovai į miesto tarybą. 1833 m. Miesto tarybos nariu tapo garsus pirklys, filantropas ir mecenatas Julius Liudvikas Vyneris (Julius Ludvig Wiener).
Rotušėje veikė biblioteka, kuriai dalį knygų 1901 m. perdavė Skaitytojų draugija (Lese-Verein). Rotušės biblioteka tapo Klaipėdos miesto bibliotekos pagrindu, 1920 m. perdavusi jai 570 knygų.
Šiame pastate veikė Klaipėdos krašto seimelis (vok. Landtag). Pagal Klaipėdos konvenciją – Klaipėdos krašto gyventojų trejų metų kadencijai rinktas vietinių įstatymų leidimo organas. Seimelio kompetencijai priklausė civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos įstatymų leidyba, tikybos, švietimo, sveikatos apsaugos reikalai, socialinė apsauga ir darbo santykiai, teismų organizacija, krašto viešieji finansai bei turtai, mažumų apsauga ir kt.
29 mandatų seimelis rinktas šešis kartus: 1925, 1927, 1930, 1932, 1935, 1938 metais. Seimelio pirmininkais buvo Joseph Kraus (1925–1927 m.), Konrad von Dressler (1927–1935 m.), August Baldžius (1935–1938 m.).
1925–1936 m. Klaipėdos krašto seimelio raštinėje dirbo rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje Ieva Simonaitytė (1897–1978). Nuo ankstyvos vaikystės silpnos sveikatos, luoša, augusi be tėvo, skaityti ir rašyti išmokusi namuose iš motinos. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo bendradarbiavo daugelyje lietuviškų laikraščių, dalyvavo lietuvininkų visuomeninėje veikloje. Į Klaipėdą persikėlė 1921 m. Remiama A. Bruožio, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. 1925 m. parašė apysaką „Pikčiurnienė ir jos sesers“. Pripažinimo susilaukė po 1935 m. išspausdinto romano „Aukštujų Šimonių likimas“. Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, nagrinėjama vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raida, savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metu. Už šį romaną 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo tada I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. Gyvendama Klaipėdoje dar parašė romanus: „Pavasarių audroj“ (1938 m.), „Vilius Karalius“ (1939 m). „Vilius Karalius“ – reikšmingiausias rašytojos romanas, kurtas dvidešimt metų. Tai kelių kartų stiprios giminės saga. Kiekvieno giminės atstovo gyvenimas atkleidžiamas atskira istorija su nuopuoliais ir pakilimais. Klaipėdos kraštui vėl tapus vokišku apsigyveno Kaune, nuo 1963 m. Vilniuje. I. Simonaitytės kūrybai būdingas lietuviškos tautinės savimonės gvildenimas, gilinimasis į žmogiškąją asmenybę, dorovinių problemų nagrinėjimas, priešinimosi germanizacijai svarstymai.
Įamžinimas Klaipėdoje: jos vardu pavadinta gatvė, mokykla, Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka, įsteigta I. Simonaitytės literatūrinė premija, atminimo lenta ant namo Baltikalnio g. 12, kuriame rašytoja gyveno 1925–1931 m., sukurtas turistinis maršrutas „Aš mylėjau tave, Klaipėda“. Ir pažintinis maršrutas Mažosios Lietuvos teritorijoje „Buvo visko: Ėvės takais“.
Priešais rotušę, skverelyje prie Danės, 1907 m. buvo pastatytas, 1923 m. nugriautas, 1938 m. atstatytas, po Antrojo pasaulinio karo dingęs paminklas „Borussia“Borussia“.
Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo paverstas bendrabučiu. Vėliau čia įsikūrė Klaipėdos miesto statybos trestas.
1978 m. pagal Petro Lapės projektą buvo atlikta pastato rekonstrukcija, kurios metu buvo įrengtas centrinis įėjimas į antrą aukštą, nebeliko pastato vidaus autentikos.
Atgavus Nepriklausomybę patalpos buvo perduotos įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą ir kai kuriuos padalinius. 1996 m. Rektoratas išsikraustė į universiteto miesteliu tapusias buvusias kareivines.
1994 m. pabaigoje Lietuvoje įstatymu suformavus dešimt apskričių buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Po apskričių administracijų likvidacijos čia 2011 m. įsikūrė meras su pavaduotojais ir jo bei Tarybos sekretoriatas, čia vyksta miesto Tarybos komitetų posėdžiai.
Ant Rotušės sienos iš Atgimimo aikštės pusės VFR įkurtos draugijos „Ännchen von Tharau“ iniciatyva 1999 m. atidengtas bareljefas Prūsijos karalienei Luizei, kuri 1807–1808 m. su savo vyru Prūsijos karaliumi Friedrichu Wilhelmu III rezidavo šiame pastate (autorius – berlynietis skulptorius Hacke).
Priešais rotušę stovi Borusijos paminklo vietoje 1971 m. atidengtas paminklas „Žvejas“ (skulptorius K. Kisielius, architektas P. Šadauskas).

Parengta 2014 m.
Papildė Rasa Miuller, 2020 m.