Hermano Gerlacho namas-rezidencija

Šiame pastate Herkaus Manto g. 25 (buv. Libauerstrasse 6) veikia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
Pirmasis šios vietos savininkas buvo C. F. Graff, jis įrašytas 1840 m. plane. Vėliau šį sklypą įsigijo pirklys C. Liedtke. XIX a. šią valdą nusipirko pirklys J. G. Gerlachas. 1874 m. Gerlacho šeimos palikuonis Hermannas Gerlachas seną namą nugriovė ir pastatė naują rezidenciją. Spaudoje buvo rašoma, kad tai gražiausias namas mieste. Namas buvo suprojektuotas neorenesanso stiliumi. Projekto autorius nežinomas. Namo vidaus išplanavimas asimetriškas, turėjęs kelis įėjimus. Pirmame aukšte buvo kontora, į kurią buvo galima patekti iš gatvės pusės. Ant šio įėjimo durų iki šių dienų išlikusi monograma „HG“ – Hermann Gerlach. Antrame aukšte suprojektuoti gyvenamieji kambariai. Iki šių dienų išlikęs galinio fasado įdomus reljefas, kuriame pavaizduota sparnuota moteris. Kieme taip pat buvo ūkiniai pastatai, sodas, šulinys. Ši valda Gerlachų šeimai priklausė iki 1935 m. H. Gerlach našlei Marie Gerlach pardavus pastatą miestui, čia perkelta miesto biblioteka Stadtbücherei Memel.
1936 m vyko pastato vidaus rekonstrukcija ir pritaikymas bibliotekos reikmėms, kuriai vadovavo miesto architektas Paulis Giesingas. Klaipėdos miesto biblioteka atidaryta 1936 m. gegužės 29 d. Biblioteka buvo įrengta moderniai. Patalpos erdvios, šviesios, patogiai įrengtos. Abonementas ir dvi knygų saugyklos buvo pirmame aukšte. Antrame aukšte – didžioji ir periodikos skaityklos bei darbo kambarys su balkonu skaitytojams. Skaityklose buvo gausu informacinių leidinių, periodikos skaitykloje buvo ne tik vietinė spauda, bet ir užsienio šalių leidiniai. 1937 m. biblioteka tapo Tarpbibliotekinio abonemento nare, palaikė ryšius su Berlyno, Kionigsbergo, Miuncheno bibliotekomis. Biblioteka turėjo ir gerą natų fondą, ir atskirą muzikos biblioteką. 1939 m. buvo įsteigtas ir fotoarchyvas, kuriame turėjo būti kaupiamos nuotraukos apie visą miestą. Taip pat atidaryti 3 bibliotekos filialai: Vaikų biblioteka, Kulių vartų ir Smeltės.
1944 m. bibliotekos fondus sudarė du trečdaliai mokslinės literatūros, o likusi dalis – grožinė literatūra. Šiame pastate senoji Klaipėdos miesto biblioteka (Stadtbücherei Memel) veikė iki 1945 m.
1945 m. čia įsteigta sovietinė įstaiga – 1-oji masinė biblioteka. 1953 m. metais miesto vykdomasis komitetas nusprendė patalpas apmainyti ir įkelti čia Klaipėdos sritinę biblioteką, dabar Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Rašytojos Ievos Simonaitytės vardas bibliotekai suteiktas 1978 m. Nėra jokių žinių, ar kada nors rašytoja šioje bibliotekoje lankydavosi prieškariu, kuomet gyveno Klaipėdoje, ar pokariu, kai lankydavosi Klaipėdoje. Bet bibliotekoje gausu ją menančių ženklų. 1984 m. virš senojo bibliotekos pastato įėjimo sumontuotas Andriaus Giedrimo vitražas „Ieva Simonaitytė“. Bibliotekoje kabo ir 1985 m. Eduardo Malinausko tapytas rašytojos portretas bei gipsinis rašytojos bareljefas, kurį 1994 m. padovanojo skulptorius Justas Mickevičius.
2006 m. duris skaitytojams atvėrė naujas modernus bibliotekos kompleksas, o 2008 m. restauruotas senasis H. Gerlacho pastatas. Projekto autorė architektė Neringa Blaževičienė.
2007 m. pirmo aukšto fojė sumontuotas kauniečio menininko Zenono Vaičekonio stiklo pano.
Be istorinio pastato bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje yra keletas lankytinų objektų: Paminklas kalbai (aut. Algirdas Bosas); Saulės laikrodis „Laiko knyga“ (aut. Romas Klimavičius, Romualdas Martinkus); Skulptūra „Knyga“ (aut. Juozas Šikšnelis); Inkaras; Gamtos paminklas Ąžuolas; Vietinės reikšmės istorinis kultūros paveldo objektas – Slėptuvė, pastatyta 1944 metais.
Naujausi akcentai įamžinantys rašytojos atminimą – Ievos Simonaitytės suolelis (2018 m. iniciatorius Juozas Šikšnelis, autorius Romas Klimavičius) ir Ievos Simonaitytės pamirštų žodžių alėja, kurią inicijuoja 2020 metų 34–asis Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas Juozas Šikšnelis.

***

Šis pastatas nuo 1936 m. skaičiuoja savo kaip knygų buveinės metus ir yra neatsiejamas nuo Klaipėdos literatūrinio gyvenimo bei kuriančių asmenybių.
1939 m. bibliotekos direktoriumi paskirtas aktyvus Goethes draugijos narys, daugelio žinomų eilėraščių apie Klaipėdos kraštą ir istorinių straipsnių autorius – dr. Gerhardas Lietzas (Gerhard Lietz 1908–2003). Jis gimė Magdeburge, mokėsi Klaipėdoje Berniukų vidurinėje mokykloje, Luizės gimnazijoje. Studijavo Marburge, Exeter (Anglija) ir Kylyje germanistiką, anglų ir prancūzų kalbas. Nors 1933 m. išlaikė egzaminą moksliniam laipsniui gauti, bet disertacija buvo atidėta, nes 1934–1935 m. Kauno proceso (Noimano Zaso byla (Neumann-Sass)) buvo nuteistas kalėti ketverius metus. 1936 m. išleistas. Jo disertacija „Das Symbolische in der Dichtung Barlachs“ publikuota 1937 m. Kurį laiką mokytojavo Augustės Viktorijos licėjuje. G. Lietz žinomas kaip rašytojas – išleido eilėraščių rinkinius „Wind, Sand und Meer“, „Die frühen Tage“, „Regenbogenspiele“, „Odysseus“, „Die magische Laterne“. 1943 m. pašauktas į karo tarnybą. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Bad Oeynhausen Vokietijoje buvo aktyvus Klaipėdos krašto vokiečių kultūros bendrijos narys, bendradarbiavo laikraštyje „Memeler Dampfboot“.
G. Lietzo iniciatyva bibliotekoje buvo skaitomos paskaitos, organizuojami susitikimai su rašytojais. Prisiminimuose fiksuota apie susitikimą su rašytoju Pauliu Brocku (Paul Brock). Paulius Brockas (1900–1986) – jūreivis, rašytojas. Pirmuosius kūrinius – apysakas – parašė 1929 m., pradėjęs pedagogikos ir psichologijos studijas Kelno mieste. Jau tapęs žinomu žurnalistu, atvyko į Tilžę, kur buvo apsigyvenę jo brolis ir seserys. Vieną pirmųjų savo didesnių veikalų „Schiffer Michael Austyn“ [Laivininkas Mikelis Austynas] išleido 1935 m. Karaliaučiuje. 1937 m. parašė žymųjį romaną „Der Strom fließt“ [Upė teka], kuris vėliau ne kartą buvo perleidžiamas. Gausius ir įdomius P. Brocko rašinius spausdino įvairūs laikraščiai. 1939 m. rugpjūčio 22 d. jis buvo mobilizuotas į nacistinės Vokietijos karinį jūrų laivyną ir tarnavo Klaipėdoje. Tačiau kaip raštingas žmogus P. Brockas buvo pašauktas į nacių propagandos tarnybą, rašė įvairius raštus. 1943–1944 metais Goethes fondas skyrė P. Brockui Herderio premiją. Pokariu gyveno įvairiose Vokietijos vietose, rašė ir leido vis naujus savo kūrinius. 1953 m. apsigyvenęs Hamburge, pradėjo bendradarbiauti su ten įsikūrusiomis Rytprūsių išeivių organizacijomis. Per tris dešimtmečius jis parašė apie 700 straipsnių ir 500 recenzijų. Jo literatūrinį palikimą sudaro daugiau nei 15 knygų. Kūriniuose daugiausiai vaizduojamas jo gimtasis kraštas – Rytprūsiai.
Ievos Simonaitytės biblioteką sieja glaudūs ryšiai su poetu Saliu Šemeriu (1898–1981). Šemeriai ilgą laiką gyveno visai šalia bibliotekos, o biblioteka visais laikais buvo kultūros židinys. S. Šemerys lankėsi ir prieškariu, kuomet čia veikė miesto biblioteka Stadtbücherei Memel, ir pokariu kuomet čia buvo perkelta dabartinė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Bibliotekoje vykdavo gausybė kultūrinių ir literatūrinių renginių, kuriuose dažnas svečias būdavo ir Salys Šemerys. Anot bibliotekos darbuotojų prisiminimų, jis dažnai sužadindavo klausytojų susidomėjimą ir sukeldavo gyvas diskusijas. Turėjo savo tvirtą nuomonę ir kėlė visuomenėje vertingas idėjas: dėl miesto literatūrinio muziejaus įsteigimo, senųjų gatvių pavadinimų keitimo, kultūrinio gyvenimo ir kitas. Bibliotekoje buvo švenčiami rašytojo 75-metis bei paskutinis 80-mečio jubiliejus. Pastarąjį įspūdingą vakarą mena renginių organizatorė Aniceta Sabaliauskienė: „poetas įsiaudrinęs ir sujaudintas, apsuptas savo kūrybos gerbėjų vos spėjo atsakinėti į klausimus, pasirašinėti autografus. Į daugelį klausimų jis atsakė tą vakarą, daug naujo ir įdomaus išgirdo iš poeto lūpų vakaro dalyviai paskutinį kartą…“ (Salys Šemerys-Šmerauskas (1898–1981), sud. A. Sabaliauskienė, 1990).
Bibliotekoje iki šiol yra puoselėjamas poeto atminimas: rengiami minėjimai ir parodos bei įvairūs leidiniai. Bibliotekos darbuotojai iki pat mirties rūpinosi ir S. Šemerio našle. Čia reiktų paminėti, jog už išlikusį S. Šemerio rankraštinį paveldą turime būti dėkingi jo gyvenimo palydovei, dažnai ir kritikei bei vertintojai Leonijai Šmerauskienei. Jos dėka išliko poeto rankraščiai yra saugomi įvairiose institucijose. Dalį vyro rankraščių bei savo prisiminimų ir rankraščių atidavė bibliotekai.

Parengė J. Bardauskienė 2015 m., papildyta 2020 m.