Pastatas H. Manto g. 1

1866 m. šioje vietoje buvusiame pastate Friedrichas Wilhelmas Zybertas (F. W. Siebert) įkūrė spaustuvę. Įmonė turėjo spaustuvę, litografiją, knygrišyklą, knygyną. Spaudos įmonėje buvo leidžiamos knygos, įvairūs smulkūs leidiniai lietuvių kalba, skirti Mažajai Lietuvai. Įmonė leido laikraščius lietuvių ir vokiečių kalbomis, kitus periodinius leidinius „Pakajaus balsas“, „Keleivis“, „Lietuviškos kalendros“. Išleista apie 80 lietuviškų knygų.
Nuo 1872 m. čia jis leido „Memeler Dampfboot“ laikraštį. 1924 m. senuosius pastatus bandyta plėsti, kieme buvo pastatytas keturių aukštų techninis pastatas. Augant darbo apimtims, ne kartą tvarkius ir rekonstravus senuosius, buvo priimtas sprendimas statyti naują pastatą. Jį projektavo tuomet Klaipėdoje garsi „Architekten Dipl.-Ing. Reissmann“ firma.
Pastatas H. Manto g. 1 pastatytas 1939 metais. Į naująjį pastatą persikėlė „Memeler Dampfboot“ akcinės bendrovės valdyba (iki tol laikraščio „Memeler Dampfboot“ spaustuvė ir leidykla buvo Žardžių gatvėje). Dėl to šis pastatas dar buvo vadinamas „Memeler Dampfboot“ namu.
Pastatas H. Manto g. 1 buvo modernus keturių aukštų pastatas su rūsiu ir mansarda, trimis į gatvės pusę išeinančiais fasadais. Architektas – Herbertas Reissmannas. Jam pavyko suderinti skirtingas būsimo pastato funkcijas, neperžengti sklypo ribų, pritaikyti būsimą pastatą prie bendros gatvės architektūros ir prieš jį stovinčio Taupomosios kasos pastato. Pirmame pastato aukšte įsikūrė dienraščio vadovai, jo skyriai, AEG firmos salonas, Kaiser‘s kavos parduotuvė bei vaistinė. Kituose aukštuose – patalpos leidyklos administracijai, redakcijoms bei modernūs 3, 4 ir 5 kambarių butai. Palėpėje buvo įrengta ir pora nedidelių tarnybinių butų. Vytauto gatvės pusėje buvo žurnalistams skirtos patalpos, palėpėje buvo įrengta ir pora nedidelių tarnybinių butų.
„Memeler Dampfboot“ (1849 m. pradėtas leisti Klaipėdoje, o nuo 1948 m. iki šiol Vokietijoje Oldenburge) ilgus dešimtmečius buvo didžiausias Klaipėdos krašto dienraštis, turėjęs specializuotus priedus, spausdinęs kraštotyrinius, istorinius straipsnius, iki šių dienų išlieka vertingas, o kartais ir vienintelis šaltinis ieškant informacijos apie miesto ir krašto istoriją, ano laikmečio politines realijas. Įvairiais laikotarpiais dienraščio tiražas kito, šaltiniuose galima rasti informacijos, kad vienu metu jis siekė 12 tūkst. egz. Šiuo metu laikraštis išleidžiamas kiekvieno mėnesio 20 dieną 3 tūkst. egzempliorių tiražu.
1944 m. spalį dienraščio redakcija persikėlė į Rytų Prūsiją – Šventapilėje (Heiligenbeil) laikraštis buvo leidžiamas iki 1945 m. vasario.
2019 m., minint laikraščio 170-ąsiais gyvavimo metines, AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V. – Klaipėdos kraštiečių draugija Vokietijoje ) draugijos, kuriai nuo 1983 m. priklauso laikraščio leidimo teisės, pirmininkas Uwe Jurgsties atidengė ant pastato H. Manto g. 1 fasado gatvės pusėje atminimo lentą.
1944 m. pabaigoje, jau evakavus iš miesto civilius, spaustuvės rūsiuose įsikūrė kariuomenės štabai. Pastatas nukentėjo nuo bombardavimų – 1944 m. spalio 19 d. buvo sugriautas šiaurinis pastato kampas. Po karo apgriautas pastatas rekonstruotas – panaikintas erkeris, pakeistas stogo kampas, pastate atsirado balkonai, ant sienų – stalinizmo stiliui būdingos rozetės. Bandant priderinti buvusį leidyklos pastatą prie šalia stovinčio „Viktorijos“ viešbučio, pietiniame fasade atsirado piliastras. Pirmame aukšte buvo įkurtas gastronomas, kuriame vienu metu veikė ir taksofonas, kituose kaip ir prieškariu – butai.
Šiuo metu (2020 m.) pirmame aukšte veikia viešojo maitinimo įstaigos, o iš Vytauto g., ten, kur buvo leidyklos darbuotojams skirtas įėjimas – valiutos keitykla. Kituose aukštuose įrengti butai.

Žymiausi redaktoriai:
Isakas Riulfas (Isaac Rulf) (1831–1902). Žymus XIX a. žydų veikėjas, filosofijos mokslų daktaras, rabinas. Klaipėdoje gyveno 1872–1898 m., daug nuveikė žydų bendruomenei, įkūrė žydų mokyklą. Iki pat savo išvykimo 1898 m. vadovavo Klaipėdos žydų sinagogos bendruomenei. Jis buvo ir vienas iš Žydų istorijos ir literatūros draugijos įkūrėjų. Redaktoriumi buvo 16 metų iki savo išvykimo. Laikėsi liberalios linijos. Įamžinimas Klaipėdoje: atminimo lenta ant buvusios žydų mokyklos pastato Grįžgatvio g. 6, kurią 1879 m. įkūrė Isakas Riulfas.
Martinas Kakys (Martin Kakies) (1894–1987). Publicistas, fotografas. Baigęs mokslus iš pradžių dirbo mokytoju Viešvilėje, Klaipėdoje, vėliau pradėjo dirbti Klaipėdos laikraščio „Memeler Dampfboot“ redakcijoje. 1927 m. tapo šio laikraščio redaktoriumi, rašė straipsnius, knygas. Provokiškos orientacijos. Rašė vokiečių kalba. Iš jo 8 išleistų knygų minėtina 1936 m. pasirodžiusi knyga „Elche zwischen Meer und Memel („Briedžiai tarp Nemuno ir jūros“). Artėjant Raudonajai armijai pasitraukė į Vokietiją, kur 1950–1959 m. buvo „Preußische Allgemeine Zeitung“ laikraščio redaktoriumi. Išleido ir nemažai albumų su Rytprūsių miestų ir gamtos vaizdais.

Rašytojai, bendradarbiavę „Memeler Dampfboot“:
Erichas Karšys (Erich Karschies) (1909–1942). Baigė Klaipėdos vidurinę mokyklą, studijavo Mokytojų seminarijoje. Dirbo Senamiesčio berniukų mokykloje. Rūpinosi literatūros mokymu, parengė kalbos pratimų sąsiuvinius pradinėms mokykloms. Direktorijos nutarimu, mokyklose leista naudoti jo lietuvių kalbos vadovėlį vokiečių vaikams mokyti. 1937 m. paskirtas į mokyklos tarybą. Tuo metu vaisingai bendradarbiavo laikraštyje „Memeler Dampfboot“. Pasakojimuose rašė apie Klaipėdos kraštą, jo žmones ir buitį. Laikraščiuose spausdino pasakojimus senąja vokiečių platt tarme, pasirašinėjo Karlo Sprentzkės slapyvardžiu. Debiutinis romanas – „Žvejybos meistras“ („Fischmeister“) išėjo 1940 metais. Jame vaizduojamas dviejų jaunuolių – jaunojo žvejo Kristupo ir lietuvio žvejo – kontrabandininko dukters – meilė. Tai pasakojimas apie deltoje gyvenusius žvejus, jų kasdieninę buitį. Sumanytai romano ekranizacijai sutrukdė karas.
1941 m. pasirodė romanas „Dahinter ist immer die Sonne“ („Tenai visada saulė“), kuris susijęs su etninių vokiečių likimu. Po mirties (1943–1944 m.) už savo kūrybą apdovanotas Herderio premija (Herderio premija teikiama už nuopelnus savo ir kitoms tautoms, už meno, mokslo raišką.)
Rudolfas Naujokas (1903–1969). Turėjo įgimtą klausos negalią, anksti neteko tėvo ir motinos, užaugo našlaičių namuose. Mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, Berlyne studijavo germanistiką, po to įgijo pagalbinės kurčnebylių mokyklos mokytojo specialybę. Grįžęs į Klaipėdos kraštą, 1931–1936 m. dirbo mokytoju Rusnės kurčnebylių įstaigoje. Paskatintas savo bendramokslio Martino Kakies, nuo 1927 m. ėmė spausdinti „Memeler Dampfboot“ straipsnius apie Klaipėdos miesto ir krašto praeitį, Pamario kultūrą ir gyventojus: medienos pirklio Heinricho Ankerio giminę, Šilutės apskrities kultūros ir visuomenės veikėją Hugo Šojų, etnografą Ernstą Vilhelmą Berbomą, Klaipėdos istoriką Johaną Zembrickį bei kt. 1935 m. R. Naujokas išleido knygas: „Das Memelland in seiner Dichtung“ („Klaipėdos kraštas poezijoje“), romaną „Frau im Zwischenland“ („Moteris tarpinėje žemėje“). 1936 m. kurčnebylių ugdymo įstaigą perkėlus į Klaipėdą, R. Naujokas išvyko dirbti į Tilžę. 1938 m. pasirodė jo knygą „Memelländische Dorfkronik, Erzählungen“ („Klaipėdos krašto kaimiškoji kronika. Apysakos“). Vėliau R. Naujokas dirbo Poseno, Hamburgo, po Antrojo pasaulinio karo Bad Cambero (Heseno žemė) mokyklose. 1952 m. išrinktas Heseno žemės Kurčnebylių pedagogų draugijos pirmininku.
Beveik visi R. Naujoko spaudiniai buvo skirti klaipėdiškiams, dėl to jis pokaryje buvo vadinta krašto liaudies rašytoju. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis leido nostalgiškus foto albumus, skirtus išeiviams iš Rytų Prūsijos. Kūrė ir eiles. Jo kūriniai kartoti įvairiose kraštotyrinėse knygose apie Rytprūsius, skelbti išeivijos spaudoje. Kadangi rašė vokiečių kalba, jo kūriniai iki šiol yra dar gana sunkiai prieinami lietuvių skaitytojams. Daug prisidėjo prie Evaldo Svarso kūrybos populiarinimo.

Parengta 2014 m.
Papildė Rasa Miuller, 2020 m.